Dainų tekstai

Nojus “Nematomi” 2009

Žodžių autorius Darius Mileris Nojus

žaluma

vėl žaliuos pavasario medžiai
vėl svaigins gaivi žaluma
o prie kranto žmonės nuobodžiai
lauks kol pievom ateis šiluma
taip norėsis į kitą pusę
kur atrodo geriau ir ramiau
kur atrodo taip laukia mūsų
ir kur laikas slenka lėciau
bet kažin kas mane laiko
kažin kas man moja ranka
kažin kas kartoja be saiko
aš turiu tave aš turiu tave
aš turiu tave paleist
aš kenčiu tave dar kentėsiu tave
bet turiu tave paleist
susitiks mūs keliai ir akys
neatlaikys įtampos
vėl klajosim proto netekę
apsvaigę nuo pavasario audros
o kai pasibaigs mūsų rytas
ir užguls vienatvė minčių
ateis vėl nerimas kitas
ir sunki našta paslapčių
bet kažin kas mane laiko
kažin kas man moja ranka
kažin kas kartoja be saiko
aš turiu tave aš turiu tave
aš turiu tave paleist
aš kenčiu tave aš taip laukiu tavęs
bet turiu tave paleist


nematomi žmonės

jiems nereikia nei rūbo nei stogo
jiems netrūksta nei juoko nei laiko
ir jiems viskas kitaip atrodo
dar jie sako neturi saiko
jie gyvena kažkur tarp mūsų
neskaičiuoja dienų nei metų
kada nors ir aš toks būsiu
tiek turėjęs ir tiek netekęs
dar ilgai susikibę jie stovi rankom
bando nuvyti ryto baimę
dar ilgai juos svaigina jūros bangos
dar suranda savo laimę
jų nepastebi nieks nemato
neatidaro durų
ir neįpila nieks arbatos
gal nenori o gal neturi
jie gyvena kažkur tarp mūsų
gal praeina dabar pro šalį
kada nors ir mes tokie būsim
jei dar būti kažkuo galim
dar ilgai susikibę jie stovi rankom
bando nuvyti ryto baimę
dar ilgai juos svaigina jūros bangos
dar suranda savo laimę


ar ilgai

sakyk ar ilgai dar mane kentėsi
jei nori sumeluok
mane sunaikinsi ar padėsi
širdyje - akmuo
dar palauk išduok mane dar kartą
dar kart mane sugriauk
sugalvok man kitą vardą
bet manęs nelauk
nelauk nelauk nelauk nelauk nelauk
parduok atiduok man visą turtą
ir visas skolas
mane palaikysi ar išdursi
ar pasikeis kažkas
dar palauk išduok mane dar kartą
dar kart mane sugriauk
sugalvok man kitą vardą
bet manęs nelauk
nelauk nelauk nelauk nelauk nelauk


laivas / skirta jachtai Ambersail

šiąnakt sapnavau laivą
jūroj plaukiantį laivą
o žmones krante
rytą sapnas dingo kaip gaila
jūroj plaukiantis laivas
išnyko rūke
dainavo jam bangos ir pušynai
nes liūdesio jie nežino
gyvena džiaugsme
turi visą pasaulio laiką
laivas Ambersail
sugrįš pas tave
o dieną kai atsivėrė jūros
ir tavo akių žydrumas
nubėgo krantu
sustojo hey ir taip ilgai žiūri
turi jis ar neturi
mažų paslapčių
dainuoja jam bangos ir pušynai
nes liūdesio jie nežino
gyvena džiaugsme
turi visą pasaulio laiką
laivas Ambersail
sugrįš pas tave


rytas suras mane

negaliu atsimerkt
negaliu matyt dienos
kuri gula ant mano pečių
kai atrodo viską girdžiu
viską matau
per daug žinau ir skaitau
jie užvaldo mano mintis
žudo visas viltis
atima norą ieškot
bet negaliu sustot
noriu pakeist gyvenimą ir sapnus
kur būsiu kažkiek ramus
gal paskendęs rūke
kitam laike kuris niekada nesustos
kur tarp nakties ir dienos
rytas suras mane

ir pakilęs virš sielos griuvėsių
aš į auštantį rytą žiūrėsiu
iš lietaus iš šaltinio rudens
man atneši stiklinę vandens
kai pakvies mane kylantis vėjas
aš pakilsiu lyg būčiau norėjęs
nematyt negirdėti daugiau
nutylėt nesakyt ką mačiau
prie išdžiūvusios upės krantų
iš liūdnų iškankintų akių
žvelgia viso pasaulio tiesa
išsigandusi mūsų drąsa
mes ją uždengiam savo delnais
slepiam skausmą ir gėdą ilgai
kur suklupus prie durų namų
verkia sąžinė mūsų visų


baltas mėnulio takas

iš juodo dangaus
žvelgia akys tikro žmogaus
aš nematau tų akių
tiktai jaučiu kad ne vienas esu
ar man užtenka tik tiek
ar nepasieksiu to aukščio vis tiek
ar nesurasiu tiesos
kuri išves mane iš tamsos
bet tavo juokas skambės
galva ant mano peties
ir mes nueisim kartu
baltu mėnulio taku...
į dangų tiesiam rankas
galbūt išgirs gal palaimins kažkas
gal pamatysim save
ir mūsų sielas kažkur danguje
ko mes šaukiam nakty
iš kur tas nerimas pyktis širdy
ir ką mes norim apgaut
kiek dar galėsim pykčiui tarnaut
vėl tavo juokas skambės
galva ant mano peties
ir mes nueisim kartu
baltu mėnulio taku
bet kol rankoj ranka
kol dar turim pasakyti kažką
kol dangų šviečia rytai
ir mano balsą dar tu išgirdai
man neužtenka tik tiek
man neužtenka to aukščio vistiek
man neužtenka tiesos
kuri išves mane iš tamsos
vėl tavo juokas skambės
galva ant mano peties
ir mes nueisim kartu
baltu mėnulio taku...


viltis miršta paskutinė

ko dar nematė akys
tarp seno ir tarp naujo
gal dar ne viską matęs
gal per toli keliauju
kartais taip noris užsimerkti
ir nematyt kur einam
už viską reiks sumokėti
savo laimės kaina
aš taip norėjau atsigręžti
ir nuspręst ką darom
į savo žydintį kraštą
be skausmo ir be melo
iš kur tas juodas nerimas
tas liūdesys krūtinėj
šiandien juokiasi gyvenimas
viltis miršta paskutinė
kas tavo ir mano laisvę
tvirtai suspaudęs laiko
kur tavo sielos gaisras
kai man jo taip reikia
kur tavo šiltos akys
matys mane iš naujo
stovėsiu žiauriai pasimetęs
bet tikras iki kraujo
tylėsiu žiauriai pasimetęs
laimingas iki kraujo
iš kur tas juodas nerimas
tas liūdesys krūtinėj
šiandien juokiasi gyvenimas
viltis miršta paskutinė
viltis mirė paskutinė


laikrodžiai

kai laikrodžiai sustos
o dūžtantys stiklai
teisybės neišduos
veidrodžių veidai
kai upėmis vanduo
laiką nusineš
kartoninis ruduo
paveiksluose gyvens
kaštoninis ruduo
paveiksluose gyvens
bet niekas nesupras
ir nesužinos
ką paslėpiau ir kas
man visa tai atstos
o kai rytai nušvis
išeisiu į laukus
užmerksiu akis
ir lauksiu kas bus
laukimo nebijau
bijau nesulaukt
kiek metų nežinau
reikia man ir tau


aš ir tu

miestas nemiega miestas šaukia balsu
vėliavų liepsnos tolsta artėja
akmeninės sienos šešėliu juodu
krenta jiems ant pečių - gretos retėja
ar jau šiandien ta paskutinė diena
negali pasirinkt išeiti ar likti
aplenkusi priešą grįžta kulka
ir iš nugaros skrenda tiesiai į širdį
jau gana kovot kol dar ne vėlu
atsigręžti viens į kitą aš ir tu
o kai mus nuves tuo pačiu keliu
ar susitiksim viens prieš vieną aš ir tu
vienas balsas gatvių viena atmintis
vienas žodis šiandien žeidžia ryt gydo
kiek paklydusių sielų niekada neišgis
kiek pavasarių mūsų svaiginančio vyno
jau gana kovot kol dar ne vėlu
atsigręžti viens į kitą aš ir tu
o kai mus nuves tuo pačiu keliu
ar susitiksim viens prieš vieną aš ir tu


aš tik norėčiau

aš tik norėčiau kad mes sušiltum
tik vienai minutei trumpai
dar po vieną ugnies įsipiltum
kaip seni draugai
aš tik norėčiau kad niekada nesibaigtų
ta minutė ir ta ugnis
šalia mūsų apsukęs ratą sustotų laikas
ir pažvelgtų į akis
aš taip norėčiau atsilaikyti
atremti jo žvilgsnį savu
kad galėčiau pamatyti pajusti suprasti
esam atskirai ar kartu
aš tik norėčiau kad tu ateitum
ir atsisėstum šalia
nieko neklaustum nieko nėra nes nieko nereikia
kaip kelio gale
aš tik norėčiau jeigu galėčiau viską pakeisti
tik vienai minutei trumpai
kad dar vieną kartą šalia mūsų atsistotų laikas
o visa kita žinai
aš taip norėčiau atsilaikyti
atremti tavo žvilgsnį savu
kad galėčiau pamatyti pajusti suprasti
esam atskirai ar kartu

Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti galima tik gavus autoriaus raštišką sutikimą, info@nojus.com